Apie išminuotojus Ukrainos kare.
Tiksliau
apie tokius bepročius, dar vadinamus karo bomžais kaip aš.
Mažai kas žino, kaip mes kariaujame. Nes jei mes ir papasakojame tai tik 10-15% to, ką darome, ir tai, tik apie savo darbą pafrontėje. Tai, ką darome fronte, visada lieka ir liks už kadro. Mus retai rodo per televiziją, mes visada liekam kažkur nematomi, mes negražus, nefotogeniški, kaip su blizgančiom naujom uniformom užnugario žiurkėnai, mes tikrai ne žurnalo viršelių titanai, mes labai keikiamės, viršininkus dažnai siunčia ten, kur buvo pasiustas rusų karo laivas, nes jie dažnai mus siunčia į mirtį išminuoti minų laukus, kai atstumas iki priešo 150-250 metrų, ir kaip taisykle mes amžinai su cigarete lupose.
Pagrindinis mūsų mūšis vyksta tyliai. Mūsų kova - tai kova su savo nervais, drebančiomis rankomis, adrenalinu ir baime, kuri yra sutelkta į pirštų galiukus. Mažai kas žino, ką reiškia pasakyti savo ginklo broliams: "pasitraukite nx 50 metrų, aš pabandysiu nuimti šitą šūdą"... ir jie supratingai atsitraukia, atsisveikindami su tavimi žvilgsniu kad ir trumpam. Ir tikrai, geriau vienas nei visa grupė. Sunku papasakoti tą šaltį nugaroje, kai koja užkabini atotampą, bet sugebi jos nenuplėšti, paskutinę akimirką sustingdamas. Daug kam sunku suvokti, kad mūsų gyvenimo trukmė kare matuojama ne metais, o granatos (kriaušės) išsikišusio kaiščio milimetro dalimis.
Išminuotojas - tai žmogus, kuris fronte yra laukiamas visur ir visada, o tavęs sulaukus, tau sako: "priekyje yra kažkoks šūdas, mes bijome eiti... Ar pašalinsi jį?". Ir tu eini, nes tu esi jiems paskutinė viltis.
Išminuotojas - tai nuvargusio žmogaus nepatenkinta šypsena, su keiksmažodžiais kas antrame žodyje, kai tau pasako: "ten kažkoks neaiškus ir baisus minų laukas, ir niekam iki tavęs jo nepavyko praeiti“.
Išminuotojas - kai matai, kaip gražiai tavo priešas susipynė atotampą - voratinklį, ir nors nenorėdamas, bet tu vis vien ten eini prikandęs savo liežuvį. Nes daugiau nėra kam. O sugrįžęs patikrini kelnes, ar sausos.
Išminuotojas - kai nukenksmini gero specialisto padarytą fugasinę – skeveldrinę bombą su 10 ar 20 kg trotilo, kai rankos dreba, kai galva dirba automatiniu režimu, ir jei tau pasisekė, gaudai adrenalininį „kaifą“ bandydamas nuraminti iš krūtinės besiveržiančia širdį.
Išminuotojas - kai eidamas į minų lauką, save ramini fraze: "bet aš juk nebūsiu trišimtasis. Mano kelias tiesiai į Valhalą, neliks net molekulių“. Todėl jei ne šturme, jei ne pilkojoje zonoje, jei ne į žvalgybą, tai nesidevi net lemenęs, nes tai beprasmiška. Kai mes einame į minų laukus, mes neimam net paramedikų. O kam..? Juk nuo mūsų neliks net molekulių.
Išminuotojas - kai žinai, kad miną, kurios negalima nukenksminti pagal instrukcijas, iš tikrųjų galima nukenksminti ir tai darai pažeisdamas visas instrukcijas, rekomendacijas ir net vadovybės nurodymus. Nes tu tiksliai žinote, kaip tai padaryti, ir esi tai daręs šimtą kartų. Ir tai darai, kol tave lydi sėkmė, nors kare ji nebegalinė.
Išminuotojas - kai žinai, kokiomis sprogstamomis medžiagomis geriausia užkurti krosnį, kad ji nesprogtu, kai lauke lietus, o mediena visiškai šlapia, o tu ir tavo ginklo broliai esam šlapi ir dar drėgname rūsyje.
Išminuotojas - kai tau nx reikalingos pirštines, ir nesvarbu, kad žiemą ir lauke šaltis, nes rankų jautrumas yra žymiai svarbesnis.
Išminuotojas - kai kontūzija suvokiama kaip norma, nes tu visada priekyje, net jei eini su žvalgais, tu eini pirmas ir skini jiems kelią.
Išminuotojas - kai per vienerius karo metus vis dar nesupranti, kodėl vis dar esi gyvas, nors ir kontūzytas, ir kodėl dar ne Valhaloje.
Ir jei manęs kas paklaus, kuo karo išminuotojai ir ypač legionierius skiriasi nuo kitų kariškių, aš visada žinau, ką jiems atsakyti ir jums jau atsakiau.
Kaip bebūtų keista, bet mes būtent tokie, nes mums pergalė aukščiau visko!