Kodėl karas Ukrainoje atsidūrė aklavietėje?
2023 m. gruodžio 15 d. 17:45,
Komentarų nėra
Bent kokia karinė konfrontacija grindžiama manevriniu karu, kuris pagristas greitu netikėtu pasistūmimu į priekį, arba gynybine smūgių prevencija. Greitas manevringas prasiveržimas į priekį reiškia, kad puolančioji pusė gali sutelkti pajėgas puolimui greičiau, nei priešinga pusė gali imtis veiksmų smūgiui atremti. Esanti gynyboje pusė priversta reaguoti į jau įvykusį smūgį ir šalinti jo padarinius, o ne iš anksto užkirsti atitinkamais veiksmais. Tuo pat metu puolančioji pusė nebūtinai turi turėti skaičiaus ir ugnies galios pranašumą strateginiu ar net operatyviniu lygmeniu, nes čia svarbiausias dalykas yra greitis ir netikėtumas.
Kas atsitiko šiuolaikiniame kare, kad "blickrygo" schema neveikia?
Dėl technologijų pažangos iš esmės tapo neįmanoma, kad puolančioji pusė galėtų aplenkti priešo gynybą koncentruojant puolimui savo pajėgas. Šiandienos poziciniame kare prevencija visada yra ginančiojoje pusėje. Taip atsitiko dėl technologijų plėtros. Bet koks priešo pajėgų judėjimas ne tik taktinėje, bet ir operatyvinėje gilumoje visą parą fiksuojamas dronais žvalgais ir palydovais. Norint reaguoti į tankų koloną, judančią link fronto, besiginančiai pusei nereikia perkelti tankų, savaeigės artilerijos į frontą ir laukti atakos. Besiartinantys tankai važiuoja į dislokacijos vietą 30 km/val. greičiu, o būrys FPV dronų savižudžių skrenda link jų kaip minimumas 50 km/val. greičiu. O toliašaudė artilerija iš karto pradeda veikti pačius šarvuočius arba jų kelyje esančius tiltus. Taip atsiranda spūstis, kur technika tampa tiesiog taikiniais, prieš kurios panaudojamos salvinės sistemos ir kasetiniais šaudmenimis, arba fosforo užtaisai. Jei šiandiena pabandysite panaudoti puolimui tankų brigadą ir pajudėsite link nulio, tai bus panaudota tiek įvairiausios ugnies, kad nebus kam pulti. Jei pavieniai tankai dar kažkiek gali veikti, tai tankų junginiai iš esmės negali, nes jie labai greit sunaikinami. Puolimai taktiniam lygmenyje kažkiek yra efektyvus mažomis pėstininkų grupėmis, net lengvai šarvuota techniką irgi taip pat pažeidžiama, kaip ir tankai. O bent koks šturmas mažomis grupėmis, tai 20-30% nuostolių tarp šturmuotųjų. Šiam karo etape rimtesniam puolimui negalima sutelkti didelių pajėgų. Bent kokie manevrai ir didesnė logistika iškart pastebima dronais žvalgais ir sunaikinama tiesiogine ugnimi. Kitaip sakant, bet kokių didesnių pajėgų sutelkimas ribotame vietovės plote yra labai pavojingas, net ir palyginti giliuose užnugario rajonuose. Jei sukoncentruosite kuopą angare – iškart kas nors atskris šahedas, kokia nors raketa, ar HIMARS. Tik batalionas pasiruošia puolimui ir bataliono nėra, nes priešas panaudojo kasetines bombas.
Atskirai reikėtų paminėti minas, minų laukus, minų užtvaras keliose. Jos ne tik pristabdo bent kokį judėjimą, bet ir sunaikina puolančiuosius, ypač puolančiųjų techniką. Norint padaryti praėjimus minų laukuose, specialiomis nuotolinėmis inžinerinėmis išminavimo sistemomis reikia pusantros valandos darbo. O norint vėl užkaišioti spragas - pusvalandis darbo nuotolinėms minavimo sistemoms. Net ir čia gynyba visada lenkia puolimo tempą. Nei naktis, nei blogas oras, nei dūmų uždanga negali paslėpti išminuotojų darbo ar technikos susikaupimo. Į bet kokį bandymą pradėti puolimą visada reaguojama akimirksniu.
Daugiau ar mažiau efektyviai veikti gali tik nedidelės specialiųjų pajėgų šturmo grupės, ir tai ne visur. Tačiau jos nepajėgia atlikti nieko įspūdingesnio nei trumpi reidai. Tarkime, greitu ir netikėtu puolimu specialiosioms pajėgoms pavyko užimti priešakinę priešo poziciją. Bet jos vis tiek negali jų išlaikyti. Jie neužsibus ten pakankamai ilgai, kad išvengtų artilerijos smūgio.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi "Abrams" ir "Leopardus", bet kaip jie padės, jei, jiems judant link fronto linijos, okupantai tiesiog numatytuose keliuose numes kasetines minas panaudojant tam sistemas „Zemledelije“? Juk jie pastebės šarvuočių kolonas net už 30 km nuo fronto linijos. Galimai ukrainiečiai gaus F-16. Jais sustiprins savo priešlėktuvinę gynybą. Bet kaip jie padės pėstininkų kuopai įveikti kilometro pločio ir kokių 30 metrų ilgio minų lauką? O jei jų kelyje net 3 tokios priešo gynybinės linijos.
Iš aklavietės nė viena pusė negali išeiti. Kas iš to, kad Rusijos Federacija turi keturis kartus didesnį mobilizacinį rezervą? Ar būtų kokia nors reikšminga persvara, jei į šturmų mėsmalę sius 50-80 barmalejų? Vienintelis likęs būdas varžytis lieka tranšėjinis karas, iššautų sviedinių skaičiumi per laiko vienetą ploto vienete. Tik artilerija turės labai greitai keisti šaudymo pozicijas, nes priešas visada gali realiuoju laiku stebėti jų padėtį ant žemės. Esant situacijai, kai puolančioji pusė iš principo negali iš anksto paveikti besiginančiosios pusės, perėjimas nuo pozicinio karo prie manevrinio karo santykinės jėgų lygybės sąlygomis yra neįmanomas. O tokiam poziciniam karui reikia labai daug pabūklų, sviedinių, dronų savižudžių, nes jie žymiai taiklesni ir pigesni nei sviediniai.