Pastebėjimai iš fronto (II dalis)
2023 m. rugpjūčio 16 d. 09:52,
Komentarų nėra
Koviniai išminuotojai labai kruopščiai atrenkami ir iš kokių ±200 kombatantu tinkamas tik 1, tai čia geriausiu atveju, nes ne kiekvienas gali tapti išminuotoju. Yra skirtingo temperamento žmonių. Taigi, cholerikas niekada negali būti išminuotojų, nes negalima pradžiai daryti, o paskui mąstyti. Pirmiausia kiekvieną veiksmą ir žingsnį reikia gerai pagalvoti. Išminuotojas turėtu būti visiškai šaltakraujis - kažkas tarp flegmatiko ir melancholiko, kuriam absoliučiai viskas dzin. Šalia tavęs šaudo, sprogsta, o tau px, tu turi ramiai dirbti savo darbą ir dar taip, kad nedrebėtu rankos. Tačiau svarbiausia, kad išminuotojo charakteryje būtų atsakomybės. Jei jos nėra, būsite blogas išminuotojas, žūsite pats ir pražudysite kitus.
Taigi, po atrankos eina mokymai, savaitė teorijos, kus susipažįsta su sprogstamosiomis medžiagomis, sprogdinimo priemonėmis, priešpėstinėmis, prieštankinėmis, kasetinėmis minos, minomis spąstais ir t.t., bet žymiai detaliau. Paskui savaitė praktinio darbo, kur stato ir nuima minas, dar kelios dienos sprogdinimo darbai ir galiausiai mėnesis darbo pafrontėje, tikrose minų laukose, tik ten, kur jau nešaudo išlaisvintose teritorijose. Ir tik paskui frontas, kur jau ir šaudo ir kartais pataiko.
Aš suprantu, kad pas mus niekas neleis siųsti nei kareivių, nei karo mokyklos kursantų prie tikrų minų, ar į tikrus minų laukus. Bet tada reikia sukurti atitinkamą mokymo bazę, su atitinkamomis rengimo priemonėmis, kur tikrai butu daug pačios įvairiausios imitacinės amunicijos, kur butu pakankamai būtent mokomųjų ir imitacinių minų, kurios veikia pagal paskirtį, tik nesužaloja, o jų neaptikimo atveju ir kursantas ir dėstytojas labai aiškiai pamatytų, kad kursantas, ar busimas kareivis tapo 200-uoju, ar 300-uoju. Kariniai daliniai turėtų turėti tą patį, kad karininkas galėtų mokyti jau savo karius, tik jau iš savo patirties. Ir visa tai atidirbinėti iki devinto prakaito įvairiausiais metų laikais, įvairiausiomis oro sąlygomis, kaip ir gynyboje, taip ir puolime. Taigi praktika, praktika ir dar karta tik praktika. Nes teorija geriausiai įsimenama praktiniame darbe. Ir dar, 50 proc. užsiėmimų turi būti naktiniai. Tai labai svarbu, nes šiais laikais nemažai išminuotojų komandų dirba tik naktimis, ypač statančios minų laukus, o tai visai kitokia veikla ir suvokimas, tai darbas su termovizoriais, naktinio matymo prietaisais. Ir, jei per dieninius mokimus karys įgijo daug patirties, tai naktį tampa visiškai nenaudingas. O tam ir kursantai karo mokyklose ir kariai kariniuose padaliniuose turi būti pakankamai aprūpinti ir termovizoriais ir naktinio matymo prietaisai. Aš jau nekalbu, kad kiekvienoje grupėje turi būti bent 1 dronų detektorius, skaneris ir anti droninis šautuvas. Ir su jais irgi visi komandos nariai turi mokėti dirbti. Dar kiekvienoje išminuotojų grupėje turi būti bent 1 dronas su dienine ir termo kamera. Ir bent 2 asmenis, kurie galėtu būti kaip dronų operatoriai. Nes dronai ir anti droninės sistemos yra šiuolaikinio karo avangardas. Dar kiekvienoje grupėje turi būti bent tris nuotolinio radijo sprogdinimo sistemos, kurias nepaveiktu radijo elektroninės kovos priemonės (РЕБ). Paskutinis liečia ir dronus. Taip pat grupės automatiniai ginklai turi būti su duslintuvais, ir tai yra labai svarbu, kad esant reikalui, galima butu pridengti savo bendražygius. Tie, kurie turi kovinės patirties, puikiai žino, ant kiek tai svarbu. Juk išminuotojų komandos dirba pagrinde pilkosiose zonose, tarp savų ir priešo pozicijų, ir juos gali pridengti tik savi. Dar iš esmės reiktu peržiūrėti inžinerijos kadetų kovinio rengimo programą, nes be pokyčių joje, nieko gero nesigaus. O tai labai didelis darbas ir jo nepavyks atlikti iš karto, teks perdarinėti kelis kartus, bet kai patyrę karininkai – praktikai daug dirbs ir greitai reaguos į savo klaidas (perdirbs, pašalins spragas), tai viskas bus gerai.