Pastebėjimai iš fronto (I dalis)
2023 m. rugpjūčio 15 d. 08:58,
Komentarų nėra
Kodėl kalbant apie tikrus kovinius karo išminuotojus, dažnai sakoma, kad be jų
niekas ir niekus. Nes būtent taip ir yra, be mūsų niekas, niekur ir nieko nepadarys.
Prieš įeinant į užimtas pozicijas, ar pradedant jas rengti išlaisvintose teritorijose,
pirmiausiai jas tikrina išminuotojai. Kelius ir keliukus, takus ir takelius šturmui,
evakuacijai visada pirmiausiai patikrina išminuotojai, žvalgus ir snaiperius vedžioja
tik išminuotojai. Kas efektyviausiai stabdo priešo judėjimą – minų laukai, o kas
juos stato – išminuotojai. Ir dar daug ką, ko čia neminėsiu, daro būtent
koviniai karo išminuotojai. Todėl be mūsų niekas ir niekur. Taip, mes ne šturmas,
ne žvalgai, ne artilerija, ne tankistai, net ne paramedikai, mes visada liekam
kažkur nematomi. Todėl kaip jau rašiau, mus labai retai rodo per televiziją, mes
negražus, nefotogeniški, mes tikrai ne žurnalo viršelių titanai, bet be mūsų niekas
ir niekur. Čia tam, kad bent dalinai suprasti šios karo specialybės svarbą.
O dabar truputi analizės, pamąstymu, apie tolesnę šios karo specialybės plėtros viziją. Tai išvados iš karo Ukrainoje, bet manau tinka ir Lietuvai. Tekstas bus ilgas, rašinys eis dalimis, bet...
Kiekvieną kartą grįždamas iš komandiruotės (fronto), aš visada savo kanalais, įvairiais ryšiais siusdavau analizes apie minas, minų laukų struktūras, naudojamus spąstus, mūsų klaidas ir klystkelius. Visada pasiūlydavau, ką ir kaip galima pagerinti, patobulinti, kaip saugiau dirbti. Bet rezultatas visada būdavo tas pats - nieko. Arba manęs tiesiog nesuprasdavo, ar tiesiog nenorėdavo suprasti. Arba visiems tai dzin, svarbu atsiskaityti už atliktą darbą, ir nesvarbu, kokia tai kaina. Atvirai kalbant, net ir dabar netikiu, kad tai, ką aprašysiu, ar bus panaudota darbe kažką pakeičiant čia Lietuvoje, nes Ukrainoje tai visiškai neveikia. Bet jei bent 10 proc. to, ką parašysiu, bus įgyvendinta, asmeniškai aš džiaugsiuosi, kad mano pastangos nenueis veltui.
Taigi pradėkime nuo išminuotojų rengimo. Asmeniškai aš skaitau, kad rengiant kovinius karo išminuotojus, labai mažai laiko skiriama praktikai. O tiksliau, ruošiat karo inžinerijos karininkus, labai daug laiko skiriama teorijai, bet labai mažai skiriama praktiniams darbams. Todėl fronte eiliniai kareiviai dažnu atvejų žino žymiai daugiau, nei 5 metus rengtas karininkas. Rezultate tokie nepakankamai parengti karininkai praktiškai be praktikos ir patirties, dažnai senų karo vilkų (eilinių kareivių) siunčiami ten, kur buvo pasiustas rusų karo laivas, ypač jei toks karininkas dar ir dalbajobas (ne politkorektša, bet kare tokius vadina būtent taip). Nes toks dalbajobas ir pats žus ir kitus pražudys. Aš suprantu, paradai, pagarbos atidavimas, raportavimas ir visas tas patosas yra gražu taikos sąlygomis, bet karui reikia visai kitko.
Šiais laikais eiliniai karo vilkai (kareiviai) turi daug patirties (daug daugiau nei karininkas teoretikas) ir, grubiai tariant, jie (kareiviai) gali greitai atvėsinti bent kokio karininko smegenis. Priežastis paprasta, karininkai ruošiami remiantys praeities karais, t.y. visa tą teorija ir žinios, kurie jiems įbrukami kaip taisyklė yra 30-60-80 metų senumo, nes tai yra kažkieno parašytą ir kažkada naudotą labai sena literatūrą. Bet būtent tokia literatūra naudojama kaip pagrindas, rengiant karininkus. O ar ten yra kas naujo..? Kiek Lietuvoje karininkų žino, kas yra „ПМН-3“, „ПМН-4“, „МЗУ“, „M/97“, „МЛ-7“, „МЛ-8“, „ПОБ“, „ПОМ-2“, „ПОМ-3“, „ПТМ-4“, „ПТКМ-1Р“ ir čia galima be pabaigos. Kas iš jų gali pasakyti, kaip ir kokiais būdais šita inžinerinė amunicija naudojama Ukrainoje. Kokia Ukrainoje rusų statomų minų laukų struktūra. Aš abejoju, kad Lietuvos kariuomenėje atsiras nors vienas karininkas, kuris sugebėtu aprašyti Ukrainoje naudojamų rusų minų laukų struktūrą. Kaip ir kokius rusai daro šlagbaumus? Kaip užminuoja pastatus? Kaip užminuoja savo paliekamus apkasus? Kokie naudojami spąstai? O gal kas iš jų tiksliai gali įvardinti, kodėl ukrainiečiai praranda tiek technikos savo puolimuose, kur ir kokios klaidos..?
Na pats elementariausias klausimas: gal kas sugebės atsakyti, kodėl ukrainiečiai mano pateiktam video prarado tiek daug technikos, kur ir kokios klaidos..?
Taigi apie praktiką (supras tik tie, kurie turi praktinės kovos patirties - be įžeidimo) - tie, kurie vaikščiojo po tikrus minų laukus, kas vykdė išminavimo darbus pilkuosiuose zonose.
Kiekvienas minų laukas, tai neapsakomai didelė rizika ir baimė, ji buvo, yra ir bus kiekvienam sveiko proto žmogui. Išminuotojas kaip taisyklė dirba vienas, jis kaip taisyklė dirba toli nuo savo ginklo brolių, dažnai net be numatytos priedangos. Dabar klausimas: kas man gali pasakyti, kur ir kaip tą baimę nugalėjo būsimasis karininkas, kuris yra rengiamas 5 metus. Ar kas nors iš jų turėjo tokią praktiką.
Asmeniškai aš manau, kad jau būdamas kariunų kiekvienas busimas karininkas turėtų pradėti kovoti su šia baime, nes vėliau tapęs karininku turėtų ne tik nebijoti, bet ir sugebėti pasakyti savo kariams, kaip greičiau įveikti šią baimę. Karininkas turi sugebėti savo pavyzdžiu parodyti, ką jis sugeba, ir be baimės ir klaidų atlikti bet kokią užduotį. Tik tokiam karininkui, seni karo vilkai (kareiviai) rodys savo pagarbą, tik tokiu karininku jie tikės, nes žinos, kad jų vadas nesislepia už karininko antpečių, tik toks padalinis, vadovaujant tik tokiam karininkui gali, bet kokioje sudėtingoje situacijoje įvykdyti užduotį. Todėl rengiant kas karininkus, kas kareivius, praktinis mokymas turėtų sudaryti 80 proc. visų užsiėmimų! Gyvenkite "laukuose", ir praktika bent kokiais metu laikais, dienomis ir naktimis, per lietų, šaltį ir karšti, miškuose, laukuose, pelkėse, snieginuose.